JMB - Lietuvos jungtinė metodistų bažnyčia

Dažnai atsimenu, kai pradėjau lankyti mažutę, ką tik atsikūrusią Jungtinę metodistų bažnyčią Kybartuose, aš dirbau pardavėja gražioje, nedidelėje parduotuvėje. Tokia buvo mano specialybė, tokia profesija. Tai buvo darbas, kurį tikrai mylėjau, nes dirbdama aš galėjau nuolat susitikti ir bendrauti su žmonėmis. Man patiko kas rytą skubėti į darbą, o sugrįžus vakare vėl būti su savo šeima.

Bet vieną dieną kažkas pasikeitė. Tai buvo taip staiga ir netikėta, kad net nežinojau,kaip tai priimti ir suprasti. Aš nežinojau, ar sugebėsiu gerai atlikti tai, ko buvau paprašyta. Jaučiau lyg baimę, lyg jaudulį, kad galiu nesusitvarkyti su tokia didele užduotim. Man jau tada atrodė, kad tai labai atsakingas darbas. Bet kartu jaučiau ir džiaugsmą, kurį sunku apsakyti. Gal dėl to, kad tai buvo seniai užmiršta mano vaikystės svajonė... Ko aš taip jaudinausi? O taip, dar nepasakiau: tada bažnyčiai reikėjo Sekmadieninės mokyklos mokytojos... Aš sėdėjau bažnyčios narių susirinkime ir klausiausi visko tartum iš šalies, lyg visa tai manęs neliestų, kai lyg per sapną nugriaudėjo žodžiai: „Ar nenorite pamėginti jūs? Jūs galėtumėte...“ Mane tai pažadino iš gilaus miego, kuriuo „miegojau“ visą laiką lig tos dienos, lemtingai pakeitusios mano gyvenimą. „Ar aš? Bet ar aš sugebėsiu? Aš gi dirbu, be to turiu du savo vaikus, o ir jie ne visada manęs klauso... O dar po keleto mėnesių gims trečiasis vaikelis...“ Šimtai, gal net tūkstančiai „ar“ tą akimirką sukosi mano galvoje. Bet žmonių akys su pasitikėjimu žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Jų akyse galėjau matyti pasitikėjimą ir ramybę. Jie drąsino mane ir tada pasakiau: „Gerai, aš pabandysiu“, o pati dar galvojau: „Nieko, viskas gerai, jei nepavyks, tada kaip surado mane, taip surasime ir kitą žmogų“. Taip tapau Sekmadieninės mokyklos mokytoja. Ir tik vėliau, kai kiekvieną sekmadienį su džiaugsmu skubėdavau į bažnyčią susitikti su vaikais klasėje, kai žiūrėdama į jų besišypsančius veidelius galėjau matyti kelias dešimtis gražių didelių akių, nekantriai žiūrinčių į mane ir laukiančių, ką šiandien aš jiems papasakosiu, parodysiu, išmokinsiu, kai galėjau jiems pasakoti apie Jėzų ir nuostabią Jo meilę žmonėms, apie tai, kaip Jis nuostabiai keičia mūsų gyvenimus, tik tada pati supratau, kaip Dievas nuostabiai pakeitė mano pačios gyvenimą! Kokia nuostabia dovana Jis apdovanojo mane, tai pats nuostabiausias dalykas, koks tik galėjo kada nors man nutikti. Koks džiaugsmas nuolat susitikti su jais. Mokydama juos – galiu mokytis pati, jiems augant – augu aš, kaip krikščionis, kaip žmogus. O kokia palaima yra matyti, kaip Dievas pakeičia vaikų gyvenimą! Šitie vaikai – Dievo dovana bažnyčiai. Jie savo buvimu praturtina bažnyčios dvasinį gyvenimą.

Kartą paprašiau vaikų, kad, ateidami į pamokėlę, jie atsineštų po nedidelį akmenėlį. Tada mes kalbėjome apie tai, kaip Dievas išsirenka žmones. Mes skaitėme ištrauką iš Pradžios knygos 12, 1–9, kur Viešpats pašaukia Abraomą ir šis padaro taip, kaip Dievas nori. Jis palieka savo šalį, tėvų namus ir gimines, draugus ir eina į tą kraštą, kurį Dievas jam nurodo. Pasiėmęs savo žmoną, Lotą, kitus žmones ir savo turtą, Abraomas išeina į tolimą Kanaano žemę, nors tai dar nebuvo jo kelio pabaiga, o tik tarpinis sustojimas ilgoje kelionėje. „Ten Viešpats pasirodė Abraomui ir tarė: „Tavo palikuonims duosiu šitą šalį“. Jis ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam pasirodė.“ (Pr 12, 7) Statydamas aukurą svetimame krašte, Abraomas žino, kad Viešpats yra čia. Jis stato aukurą, garbindamas Dievą... Kol pasakojau šią tikėjimo istoriją vaikai laikė atsineštus akmenėlius savo rankose ir klausėsi, stengdamiesi įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Abraomas? Jie spėliojo, stengdamiesi save įsivaizduoti Abraomo vietoje. Kiekvienas iš jų norėjo pabūti Abraomu, tad iš atsineštų akmenėlių pastatė aukurą Viešpačiui – jie dėjo akmenėlį prie akmenėlio, sutvirtindami gipso ir smėlio mišiniu, kad aukuras nesugriūtų. Kai visi akmenėliai buvo sudėti, viduje vaikai įtvirtino žvakelę... Tą dieną, per pamaldas vaikai suvaidino dramą pagal šį pasakojimą, parodydami visiems žmonėms, jog jie supranta, kad altorius – ypatinga vieta, kur žmonės garbina Dievą. Iškėlę rankose savo padarytą altorių jie uždegė jame esančią žvakelę, atsiklaupė ir, nulenkę galvas, meldėsi: „Brangus Dieve, dėkojame, kad Tu parodei Abraomui kelią į naują kraštą. Dėkojame už Abraomą, kuris ėjo ten, kur Tu norėjai, kad jis eitų. Ir už visus tuos žmones, kurie ėjo kartu su juo. Amen.“ Tai buvo nuostabu. Vaikai savo rankomis padarė aukurą Dievui. Tas aukuras ir šiandien primena apie Dievo buvimąsu mumis, apie tai, kad Dievas yra mūsų gyvenimuose.Nuostabu, kad vaikai nori girdėti tikėjimo istorijas ir bando jas atkartoti, įsiminti, papasakoti. Girdėdami šiuos pasakojimus jie diskutuoja, bando suprasti kaip jautėsi Biblijos žmonės ir stengiasi išgirsti tai, ką Dievas nori jiems pasakyti. Taip jie ne tik bendrauja tarpusavyje ir susiranda naujų draugų, bet mokosi garbinti ir šlovinti Dievą. Jie gieda giesmes, žaidžia žaidimus, vaidina dramas pagal Biblijos pasakojimus. Iš šių pasakojimų vaikai sužino, kad Dievas šaukia žmones naujam gyvenimui ir žmogus privalo palikti senus, blogus įpročius ir paklusti Dievui. Jie mokosi daryti įvairiausius rankdarbius, piešia. Jie išmoksta melstis ir skaito Bibliją, išmoksta eilutes iš Biblijos atmintinai ir džiaugiasi tuo. Patarnaudami pamaldų metu, uždegant žvakes, surenkant aukas, giedant ar vaidinant vaikų valandėlės metu per pamaldas jie jaučiasi svarbūs Dievui, svarbūs savo bažnyčiai. Ir nors nemaža dalis vaikučių yra iš neturtingų šeimų, kai kuriems neretai trūksta tėvų meilės ir dėmesio, būdami kartu jie išmoksta mylėti ir rūpintis tais, kam to reikia. Jie pradeda suprasti, kad Dievas juos myli. Pažindami Jėzų, gaudami Kristaus meilę ir priimdami Jį į savo širdis ir gyvenimus jie auga dvasiškai ir Dievas tampa brangia jų gyvenimo dalimi. Jie tampa žmonių žvejais kai, ateidami į bažnyčią, atsiveda savo draugus ir tėvus. Jie mokosi ir tampa tikėjimo žmonėmis ir taikintojais.

Žiūrėdama į vaikus esu laiminga. Kasdien meldžiuosi už juos ir dėkoju Dievui už šią nuostabią dovaną: mokyti, bendrauti, mylėti. Jaučiuosi atsakinga už šiuos vaikus. Tikiu, kad jie užaugs dorais krikščionimis – mylinčiais savo artimą ir, gal būt, ateityje jie taps aktyviais bažnyčios nariais, vadovais, o gal net kunigais.

Prieš porą metų Lietuvos jungtinė metodistų bažnyčia minėjo 10 metų atkūrimo jubiliejų. Per šiuos metus bažnyčios užaugo žmonių skaičiumi ir tarnystėmis. Beveik visose bažnyčiose veikia sekmadieninės mokyklėlės vaikams. Daugelis vaikų jau užaugo ir lanko jaunimo Biblijos studijas, bet juos pakeičia kiti, naujai atėję vaikai. Tačiau kaip smagu, kai einant gatve išgirsti: „Laba diena, mokytoja, kaip jums sekasi? Kada pas mus vėl ateisit?“. Iš laimės suvirpa širdis. Su džiaugsmu žiūriu į augančius vaikus, jie auga, o kartu auga ir jų tikėjimas. Išaugo ir mano atsakomybė. Dabar esu Lietuvos JMB vaikų krikščioniškojo lavinimo koordinatorė. Tai atsakingas darbas, tačiau man jis suteikia didžiulę palaimą ir džiaugsmą. Dabar lankau visos Lietuvos vaikus jungtinėse metodistų bažnyčiose, koordinuoju sekmadieninių mokyklėlių veiklą, rengiu Sekmadieninių mokyklų mokytojų krikščioniškojo lavinimo seminarus, krikščioniškas stovyklas vaikams, piešiu iliustracijas sekmadieninės mokyklos mokymo medžiagai ir per praėjusius metus sukaupta patirtimi ir žiniomis dalinuosi su kitais žmonėmis. Esu dėkinga Dievui už šią tarnystę, dėkoju žmonėms, padedantiems, palaikantiems ir paskatinantiems šiam įdomiam ir naujam darbui. Negalėčiau viena viso to padaryti. Svarbu ne tai kur esu ir kuo esu. Svarbu, kad tai darau Jėzaus vardu, Jo garbei. Svarbu tikėti ir pasitikėti Dievu ir eiti tuo keliu, kurį Jis siūlo. Nes Dievas žino, ko mums reikia labiausiai. Aš tai patyriau savo gyvenime.

Patikėkit, jeigu vieną dieną jūsų gyvenime staiga kažkas pasikeičia – verta susimąstyti – gal būt tai Dievo kvietimas. Gal būt Jis nori, kad pradėtumėt gyventi naujai, taip, kaip Jis yra numatęs. Atiduokime savo gyvenimą Viešpačiui, patikėkime Jam savo rūpesčius, abejones ir sunkumus. Ir melskime išminties ir ramybės. Dėkokim Jam už išbandymus ir už viską, ką Jis mums dovanoja. Pasitikėkim Dievu. Ir Jis tikrai mums padės. Nes Dievas mus myli. Nes Dievas žino, ko mums reikia labiausiai. Nes Dievas žino, kaip tai padaryti.

„Viešpats kalbėjo man, sakydamas: „Pažinau tave prieš tau gimstant, pašventinau tave ir paskyriau pranašu tautoms.“ Aš atsakiau: „Ak, Viešpatie Dieve, aš nemoku kalbėti, nes esu tik vaikas“. Bet Viešpats man sakė: „Nesakyk: ‘Aš esu vaikas‘, bet eik, pas ką tave siųsiu ir kalbėk, ką tau liepsiu. Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi...“ ( Jeremijo 1, 4 – 8a).