JMB DOKTRINOS PAGRINDAI

(iš knygos “Tikėjimo žmonės”, p. 49-98)

Jungtiniai metodistai išpažįsta istorinį krikščionių tikėjimą Dievu, Jėzaus Kristaus įsikūnijimą mūsų išgelbėjimui ir Šventosios Dvasios įkvėptais darbais per visą žmonijos istoriją. Gyvendami iš malonės ir vadovaujami Jėzaus Kristaus, mes ruošiamės Dievo Karalystės atėjimui ir viltyje meldžiame visiško jos išsipildymo kaip danguje taip ir žemėje. (iš knygos “Tikėjimo žmonės”, p. 49-98).

Pagrindiniai krikščioniškieji teiginiai. Drauge su kitų dominacijų krikščionimis mes išpažįstame tikėjimą Trejybės Dievu – Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Šis išpažinimas apima biblijinį Dievo pasireiškimo kūrime liudijimą, Dievo pasireiškimą istoriniuose įvykiuose ir iš anksto džiaugiasi Dievo Karalystės išsipildymu.
Sukurta tvarka yra skirta visų kūrinių gerovei ir žmogaus buveinei pagal Dievo pažadą. Tačiau, būdami nuodėmingi kūriniai, mes nepaisėme Dievo valios ir buvome atskirti nuo Dievo, sužeidėme save ir vieni kitus bei suniokojome natūralią pirminę tvarką. Mums reikia atpirkimo.

Drauge su visais krikščionimis mes tikime išgelbėjimo per Jėzų Kristų paslaptimi. Gerosios išgelbėjimo naujienos šerdis yra Dievo įsikūnijimas Jėzuje iš Nazareto. Per Jėzaus gyvenimą ir mokymą, Jo išperkančią mirtį, Jo prisikėlimą, Jo buvimą istorijoje, Jo triumfą prieš blogį ir mirtį bei per pažadėtąjį Jo sugrįžimą Šventasis Raštas liudija atperkančią Dievo meilę. Nepaisant mūsų nuodėmingumo, dėl savo tikros meilės mums, Dievas mus teisia, kviečia atgailauti, atleidžia mums bei priima mus per malonę, kurią mums suteikia Jėzus Kristus. Jis teikia mums amžinojo gyvenimo viltį.

Drauge su visais krikščionimis mes tikime, jog atperkanti Dievo meilė žmonių bei tikinčiųjų bendruomenių gyvenimuose pasireiškia Šventosios Dvasios veikimu. Tikinčiųjų bendruomenė yra bažnyčia, kurią savo veikimu pradėjo Šventoji Dvasia. Bažnyčia skirta tautų gydymui.
Mums yra atleista, mes esame sutaikyti su Dievu ir pakeisti kaip naujosios sandoros žmonės per tikėjimą Jėzumi Kristumi.
“Gyvenimas Dvasioje” apima uolų malonės priemonių, t.y. maldos, pasninkavimo, sakramentų priėmimo, vidinio nuošalumo ieškojimo, naudojimą. Tai apima ir bendruomeninį bažnyčios gyvenimą: šlovinimą, tarnystes, misijas, evangelizaciją bei visuomeninį liudijimą.

Mes esame visuotinės Kristaus bažnyčios dalis, kai per garbinimą, liudijimą ir tarnavimą tampame viena su Kristumi. Mes esame pradėti ir įjungti į šią tikinčiųjų bendruomenę per krikštą gaudami Šventosios Dvasios, kuri mus keičia ir perkuria, pažadą. Per Šventosios Komunijos šventimą mes esame prisikėlusio Kristaus akivaizdoje bei esame sustiprinami būti ištikimais jo pasekėjais.
Mes meldžiamės ir dirbame ateinančiai Dievo Karalystei ir Jo viešpatavimui pasaulyje. Mes džiūgaujame dėl pažadėtojo amžinojo gyvenimo, kuris nugali mirtį ir blogio jėgas.

Drauge su kitais krikščionimis mes tikime, jog Dievo viešpatavimas yra dabarties ir ateities realybė. Bažnyčia yra pašaukta būti ta vieta pasaulyje, kur Dievo Karalystės ženklai gali būti matomi pirmiausiai. Bet kur, kur žmonės tampa naujais kūrinais Kristuje, bet kur, kur pasaulio gyvenime nugali evangelijos žinia, jau dabar per savo gydančią ir atnaujinančią galią pasireiškia Dievo Karalystė.
Mes taip pat tikime, jog ateis toks laikas, kai Dievo darbas bus baigtas. Tai teikia mums viltį mūsų, kaip asmenų ir kaip bažnyčios, dabartiniuose darbuose. Šis laukimas neleidžia mums pasiduoti ir skatina mus nuolatiniam liudijimui bei tarnavimui.

Drauge su dauguma kitų krikščioniškų denominacijų mes tikėjimo, išpažinimo, kad esame išteisinti iš nuodėmių per malonę tikėjimu, ir suvokimo, jog Bažnyčiai reikalingas nuolatinis atsinaujinimas ir keitimasis, klausimuose kaip autoritetingu šaltiniu remiamės Šventuoju Raštu.
Mes tvirtiname bendrą tarnavimą visų pakrikštytų krikščionių, kurie imasi atsakomybės statyti Bažnyčią ir savo tarnavimu skelbti pasauliui gerąją naujieną.

Drauge su kitais krikščionimis mes skelbiame esminę bažnyčios vienybę Jėzuje Kristuje. Šis turtingas mūsų bendro krikščioniškojo tikėjimo paveldas atsispindi mūsų giesmėse ir liturgijoje. Mūsų vienybė yra patvirtinama istorinėse pažiūrose, kai mes išpažįstame vieną šventą Visuotinę apaštalų bažnyčią. Ši vienybė taip pat pasireiškia bendruose tarnavimo sumanymuose bei įvairių formų ekumeniniuose bendradarbiavimuose.
Stiprinamos bendrų šio krikščioniškojo palikimo šaknų, Kristaus Bažnyčios šakos sukūrė įvairias tradicijas, kurios papildo mūsų bendrą suvokimą. Mes, jungtiniai metodistai, viešai išpažindami ekumeninį įsipareigojimą, siekiame pajungti savo doktrinos teiginius platesnei krikščioniškai vienybei, kad ji savo turtingoje visumoje taptų dar reikšmingesnė.
Jei mes turime pasiūlyti savo geriausias dovanas į bendrą krikščionių lobyną, mes, kaip bažnyčia, turime dėti apgalvotas pastangas siekdami kritiško savęs vertinimo. Kaip krikščionys, įsijungdami į ekumeninį bendradarbiavimą, mes suvokiame ir ištiriame savo skiriamąjį paveldą.

Jungtinių metodistų paveldas. Veslio teologijos palikimas pabrėžia praktinės teologijos svarbą, tikrosios krikščionybės pasireiškimą tikinčiųjų gyvenime.
Metodizmas nekilo kaip konkretaus doktrininio ginčo atsakas, nors teologinių prieštaravimų netrūko. Ankstyvieji metodistai skelbė dvasines doktrinas, kurios buvo išdėstytos Anglikonų bažnyčios religijos straipsniuose, pamoksluose ir “Bendros maldos knygoje”. Jų tikslas nebuvo performuluoti doktriną.
Jų tikslas buvo kviesti žmones patirti išteisinančią ir pašventinančią Dievo malonę bei padrąsinti juos augti Dievo pažinime ir meilėje kaip asmeniškai, taip ir drauge su kitais krikščionimis.
Veslio judėjimo bei Jungtinės evangelikų brolijos ir Evangelikų asociacijos darbai nulėmė “tautos, ypač bažnyčios, persitvarkymą ir Šventojo Rašto šventumo pasklidimą visoje šalyje”.
Veslio praktiška orientacija akivaizdi iš jo pabrėžiamo “išsigelbėjimo per Šventąjį Raštą kelią”. Doktrina jam pirmiausia buvo svarbi krikščioniško sekimo ir disciplinos srityje.
Veslio akcentuojamas krikščioniškas gyvenimas – praktiškai taikomas tikėjimas ir meilė – tapo tomis ypatingomis tradicijomis, kurios šiuo metu yra vienas iš Jungtinės metodistų bažnyčios bruožų. Specifinis Veslio teologijos palikimo atspindys matomas daugelyje doktrinos vietų, kur pabrėžiamas kuriantis, atperkantis ir pašventinantis Dievo veikimas.

Veslio pažiūros. Nors Veslis, kaip ir daugelis kitų krikščionių, tikėjo malone, išteisinimu, užtikrintumu, šventumu, jis sugebėjo visa tai sujungti į būdingus visapusiško krikščioniško gyvenimo bruožus. Panašias krikščioniškojo gyvenimo ypatybes pabrėžė ir Jungtinės evangelikų brolijos tradicijos, kurios susiformavo reformacijos pagrindu ir ypatingai buvo užakcentuotos Filipo Viljamo Oterbeino.
Į mūsų krikščioniškojo tikėjimo ir gyvenimo supratimą prasiskverbė malonės sąvoka. Malonę mes suprantame kaip neužtarnautą, nenusipelnytą ir mylintį Dievo veikimą žmonių gyvenimuose per nuolatinį Šventosios Dvasios buvimą. Kadangi Dievo malonė yra nedaloma, ji egzistuoja dar prieš mūsų išgelbėjimą kaip “išankstinė malonė”, tęsiasi kaip “išteisinanti malonė” ir visiškai išsipildo kaip “pašventinanti malonė”.
Mes tvirtiname, kad Dievo malonė akivaizdžiai pasireiškia visoje kūrinijoje, nepaisant to, kad visur egzistuoja kančios, žiaurumas ir blogis. Kūrinijos gerosios ypatybės yra išpildytos žmonėse, kurie yra pašaukti sutartinei bendrystei su Dievu. Dievas mus apdovanojo kilnumu ir laisve, bei kviečia mus imtis atsakomybės už savo ir pasaulio gyvenimą.
Dievo apsireiškime per Jėzų Kristų mes matome tikrojo savo žmogiškumo puikumą. Net mūsų nuodėmė, su jos destruktyviomis visai kūrinijai pasekmėmis, nekeičia Dievo planų mūsų atžvilgiu, t.y. širdžių šventumo ir laimės. Tačiau tai nesumažina mūsų atsakomybės už tai, kaip mes gyvename savo gyvenimus.
Nežiūrint mūsų netobulumo, mes esame teisingo ir gailestingo Dievo sukurti kūriniai. Tam, kad mūsų gyvenimuose būtų atstatytas Dievo paveikslas, reikalinga dieviška, gydanti mūsų prigimtį, malonė.

Išankstinė malonė. Mes pripažįstame išankstinę Dievo malonę, dievišką, supančią visą žmoniją, meilę, kuri yra pirmiau nei bet koks sąmoningas mūsų dvasios pakilimas. Ši malonė skatina pirmąjį mūsų troškimą patikti Dievui, mūsų pirmąją Dievo valios nuojautą ir mūsų “pirmąjį neaiškų trumpą suvokimą”, kad esame nusidėję prieš Dievą.
Dievo malonė mumyse taip pat pažadina karštą troškimą išsivaduoti iš nuodėmės ir mirties bei veda mus link atgailos ir tikėjimo.

Išteisinimas ir užtikrinimas. Mes tikime, kad Dievas per išteisinančią malonę ir priimančią bei atleidžiančią meilę pasiekia atgailaujantį tikintįjį. Veslio teologija pabrėžia, kad lemtingas pasikeitimas žmogaus širdyje gali įvykti bei įvyksta per paskatinančią malonę ir Šventosios Dvasios vedimą.
Mes esame išteisinti tikėjimu, per mūsų nuodėmių atleidimą ir Dievo malonę. Šie santykiai su Dievu per Kristų mus kviečia gilinti savo tikėjimą ir pasitikėjimą. Išgyvenę atgimimą, per jį mes tampame nauji kūriniai Kristuje.
Šis išteisinimo ir atgimimo procesas dažnai vadinamas atsivertimu. Toks pasikeitimas gali būti staigus ir dramatiškas arba laipsniškas, didėjantis. Jis žymi naują pradžią, tačiau kartu yra ir nuolatinio proceso dalis. Krikščioniškas patyrimas, kaip asmeninis pasikeitimas, visada pasireiškia kaip tikėjimas, veikiantis iš meilės.
Mūsų vesliškoji teologija apima ir Šventojo Rašto pažadą, kad galime laukti užtikrinimo, jog esame išgelbėti, kadangi Dvasia “paliudija mūsų sielai, jog esame Dievo vaikai”.

Pašventinimas ir tobulumas. Mes tikime, jog stebuklingu mūsų priėmimu ir atleidimu gelbstintis Dievo veikimas nesibaigia. Jis tęsiasi tam, kad stiprintų mūsų augimą malonėje. Šventosios Dvasios jėga mes esame įgalinti augti pažinime, Dievo ir savo artimo meilėje.
Atgimimas yra pirmasis žingsnis šventėjimo procese. Pašventinanti malonė veda mus link krikščioniškojo tobulumo dovanos, kurią Veslis aprašė kaip širdį, “visados pripildytą Dievo ir artimo meilės,” bei “Kristaus mąstymą ir ėjimą jo keliais”.
Ši maloninga Dievo galios ir meilės dovana, viltis ir laukimas nėra pasiekiami mūsų jėgomis, nei ribojami dėl mūsų silpnumo.

Tikėjimas ir geri darbai. Mes matome, kaip per tikėjimą ir gerus darbus drauge veikia Dievo malonė ir žmonės. Dievo malonė kviečia žmones atsakomybei ir drausmei.
Tikėjimas yra vienintelė būtina išgelbėjimo sąlyga. Tačiau “Bendrosios taisyklės” mums primena, kad išgelbėjimas tampa matomas per gerus darbus. Veslio manymu, net atgailą turi lydėti “atgailos vaisiai” ar gailestingumo ir užuojautos darbai.
Ir tikėjimas, ir geri darbai priklauso visa apimančiai malonės teologijai, kadangi jie kyla iš maloningos Dievo meilės, kurią “Šventoji Dvasia išliejo mūsų širdyse”.

Misija ir tarnystė. Mes tvirtiname, jog asmeninis išsigelbėjimas yra susijęs su krikščioniška misija ir tarnyste pasaulyje. Sujungdami širdis ir rankas, mes tvirtiname, jog asmeninė religija, evangelijos liudijimas ir krikščioniški socialiniai darbai yra abipusiai ir visapusiškai stiprinantys.
Šventojo Rašto šventumas yra svarbesnis nei asmeninis pamaldumas; Dievo meilė visuomet susijusi su meile artimui, teisybės ir atsinaujinimo troškimu pasaulio gyvenime.
“Bendrosios taisyklės” nusako vieną tradicinį ir esminį vesliškojoje tradicijoje santykį tarp krikščioniško gyvenimo ir mąstymo. Teologija yra pamaldumo pagalbininkė, o pamaldumas, Dievo Karalystės kontekste, yra visuomeninės sąžinės pagrindas, socialinės veiklos ir visuotinės sąveikos akstinas.

Bažnyčios augimas ir misija. Mes pabrėžiame krikščioniškos bendrystės Bažnyčioje auginantį ir tarnaujantį tikslą. Asmeninis tikėjimo išgyvenimas yra sustiprinamas garbinimu bendruomenėje.
Vesliui nėra religijos, bet yra socialinė religija, nėra šventumo, bet yra socialinis šventumas. Bendruomeninės tikėjimo formos vesliškojoje tradicijoje ne tik skatina asmeninį augimą; jos taip pat mus ragina misijai ir tarnystei pasaulyje.
Bažnyčios veiklą įkvepia ir skatina Šventoji Dvasia. Kaip jungtiniai metodistai mes atsakome šiam raginimui per susijungimo troškimą, kuris yra pagrįstas abipuse atsakomybe. Mus jungia bendri tikėjimo, tarnystės ir visuotinio liudijimo ryšiai. Tokiu būdu per meilę gali pasireikšti tikėjimas ir stiprėti mūsų troškimas, kad pasaulyje būtų taika ir teisybė.

Krikščioniškojo gyvenimo doktrina ir disciplina. Jokia kita mintis vesliškojoje tradicijoje nebuvo taip pabrėžta, kaip ryšys tarp krikščioniškosios doktrinos ir krikščionių gyvenimo. Metodistai visuomet griežtai laikėsi tikėjimo ir gerų darbų vienovės per malonę, kokia matoma ir Džono Veslio “Jungtinių bendruomenių prigimtyje, struktūroje ir pagrindinėse taisyklėse” (1743). Tikėjimo ir meilės darbų sąsaja formuoja vesliškąjį dvasiškumą ir krikščioniškojo sekimo kelią.
“Pagrindinės taisyklės” pirmiausiai buvo sukurtos metodistiškoms bendruomenėms, kurios priimdavo sakramentus Anglikonų bažnyčioje. Narystės šiose bendruomenėse sąlygos buvo paprastos: “troškimas išsigelbėti iš artėjančio teismo dienos ir būti išgelbėtu iš savo nuodėmių”.
Tačiau Veslis primygtinai reikalavo, kad evangeliškas tikėjimas būtų matomas iš evangeliško gyvenimo. Jis išdėstė šią viltį trijose taisyklėse:
“Tikimasi, jog visi šiuo būdu stengsis įrodyti savo troškimą būti išgelbėtais:
pirma: nedarydami jokios žalos, vengdami bet kokios rūšies blogio...;
antra: ...darydami bet kokį įmanomą gėrį ir, kiek tai įmanoma, visiems...;
trečia: vykdydami visus Dievo įsakymus”.
Vaizdingi kiekvienos iš šių taisyklių Veslio pavyzdžiai rodo, kaip krikščioniška sąžinė sutinkamai su bendrais principais gali būti pritaikyta konkrečiais atvejais. Aiškus jų sujungimas atskleidžia dvasinį dorų poelgių pradą.
Veslis atmetė perdėtą šių taisyklių naudojimą. Disciplina nebuvo bažnyčios įstatymas; tai buvo būdas, kaip sekti Kristumi. Veslis teigė, kad tikroji religija yra “Dievo pažinimas per Jėzų Kristų”, “gyvenimas su Dievu per Kristų” ir “teisumas, kurio trokšta [tikras tikintysis]”.

Bendrosios taisyklės ir socialiniai principai. Tokių evangelinių prielaidų vedini bet kokio amžiaus metodistai siekė imtis atsakomybės už dvasinę ir moralinę visuomenės kokybę. Mūsų istorinis priešinimasis blogiui, tokiam kaip kontrabanda, nežmoniškos žmonių gyvenimo sąlygos kalėjimuose, vergovė, girtuoklystė ir vaikų darbas, buvo pagrįstas gyvu Dievo pykčio prieš žmogiškąją neteisybę pajautimu.
Mūsų kova už žmogiškąjį orumą ir socialinę reformą buvo atsakas į Dievo įsakymą mylėti, pasigailėti ir elgtis teisingai. Mes neskelbiame asmeninės evangelijos, kuri nesugeba savęs išreikšti svarbiose socialinėse reikmėse; mes neskelbiame socialinės evangelijos, kuri neapima asmeninio nusidėjėlio pasikeitimo.
Mes įsitikinę, kad geroji žinia apie Dievo Karalystę turi teisti, atpirkti ir pakeisti nuodėmingas mūsų laikmečio socialines struktūras.
“Disciplinos knyga” ir “Bendrosios taisyklės” nusako laukiamą discipliną asmeniniame ir bažnyčios gyvenime. Tokia disciplina numato atsakomybę prieš tikinčiųjų bendruomenę tų asmenų, kurie prašo tos bendruomenės paramos.
Parama be atsakomybės sukelia moralinį silpnumą; atsakomybė be paramos yra žiaurumo forma.
Bažnyčia, kuri yra greita bausti, nėra atvira Dievo malonei, tačiau bažnyčia, kuriai trūksta drąsos veikti ryžtingai asmeniniais ar socialiniais klausimais, praranda savo pašaukimą būti moralės pavyzdžiu. Bažnyčia disciplina vadovaujasi kaip bendruomenė, per kurią Dievas visą laiką “sutaiko pasaulį su savimi”.